2026-09-07 Kauno lopšelio-darželio „Vilnelė“ priešmokyklinukai lankėsi Lietuvos etnografijos muziejuje, kur ugdymasis persikėlė į gyvą, autentišką aplinką. Čia vaikai galėjo ne tik išgirsti pasakojimą apie praeitį, bet ir pamatyti, paliesti, išgirsti, išbandyti, pajusti bei patys išgyventi kultūrinę patirtį.
Vaikai susipažino su tuo, kaip žmonės gyveno prieš 100 metų, stebėjo senąsias sodybas, klausėsi liaudiškos pasakos, grojo įvairiais muzikos instrumentais, žaidė liaudiškus žaidimus ir patyrė, kad kultūros paveldas gali būti pažįstamas ne tik per pasakojimą, bet ir per asmeninę patirtį, veiklą bei žaidimą.
Didelį džiaugsmą vaikams suteikė pasivažinėjimas arkliukų traukiamais vežimais, o muziejuje ragauti obuoliai tapo dar vienu pojūčiu grįstu atradimu – paprastu, natūraliu ir labai tikru.
Tai – patirtinis ugdymas.
Vaikai mokėsi veikdami: stebėjo, klausėsi, tyrinėjo, judėjo, grojo, žaidė, bendravo, klausinėjo ir reflektavo patirtus įspūdžius. Tokia veikla ypač svarbi šiuolaikiniame ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme, kuriame vaiko patirtis, smalsumas ir aktyvus įsitraukimas tampa svarbia ugdymosi proceso dalimi.
O kur čia UDM – universalus dizainas mokymuisi?
Muziejaus aplinka suteikė vaikams galimybę įsitraukti skirtingais būdais ir per skirtingus pojūčius. Vieni vaikai labiau klausėsi pasakojimo, kiti domėjosi aplinka ir daiktais, treti aktyviai įsitraukė į muzikavimą, žaidimus ar judrią veiklą. Tai atliepia UDM prieigą, kai sudaromos sąlygos vaikams informaciją pažinti įvairiais būdais, pasirinkti jiems tinkamus įsitraukimo būdus, o įgytą patirtį išreikšti skirtingomis formomis.
Tokioje veikloje natūraliai susijungė komunikavimo, kultūrinė, pažinimo, kūrybiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos kompetencijos. Vaikai klausėsi ir pasakojo, bendravo, judėjo, kūrė, muzikavo, tyrinėjo aplinką, susipažino su Lietuvos kultūros paveldu ir patyrė bendrystės džiaugsmą. Priešmokyklinio ugdymo programoje šios kompetencijos ugdomos integraliai, o muziejaus aplinka tam sudarė ypač palankias sąlygas.
Ši išvyka – ir prasmingas žingsnis tvarumo link.
Pažindami, kaip žmonės gyveno anksčiau, vaikai atrado kitokį santykį su daiktais, gamta, maistu ir aplinka. Senosios sodybos, tradiciniai amatai, buities daiktai, natūralios medžiagos, gyvūnas, žmogaus darbas ir sezoniniai vaisiai padėjo vaikams pamatyti, kad daugelis dalykų anksčiau buvo naudojami ilgiau, atsakingiau ir taupiau, o žmogaus gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su gamta.
Tvarumo ugdymas prasideda nuo mažų kasdienių atradimų – nuo klausimo, iš kur atsiranda maistas, kaip žmonės gyveno be perteklinio vartojimo, kodėl verta saugoti daiktus, gamtą ir kultūros paveldą.
Grįžę į grupę vaikai galės toliau tyrinėti:
Kaip gyveno mūsų seneliai ir proseneliai?
Kuo skyrėsi žmonių maistas anksčiau ir dabar?
Kokiais instrumentais muzikuodavo mūsų protėviai?
Kokie daiktai buvo naudojami kasdien ir kodėl jie buvo ilgaamžiai?
Ką iš praeities galėtume pritaikyti šiandien, kad gyventume tvariau?
Taip viena išvyka tampa ne atskiru renginiu, o vientiso ugdymosi proceso dalimi, kur kultūra, gamta, istorija, kalba, muzika, judėjimas, socialinis bendravimas ir tvarumo idėjos susilieja į prasmingą vaiko patirtį.
Kai vaikas pats pamato, išgirsta, išbando ir pajaučia – žinojimas tampa patirtimi, o patirtis – prasmingu mokymusi.
